Noriu pasidalinti savo mintimis, nes jau kelios dienos jos man neduoda ramybės. Galvoju, gal užrašius jas bent kiek nurims ir paliks mane ramybėje. Čia yra ir asmeninės informacijos, tačiau jeigu kam patiks ir pritarsite mano mintims, kviečiu dalintis.

Negyvenu Lietuvoje jau aštuonerius metus, tačiau tai, kas vyksta čia, man visada rūpėjo ir rūpi. Drąsiai sakau, kad esu lietuvė, pasakoju apie savo šalį jos nepažįstantiems, džiaugiuosi išgirdusi gerus atsiliepimus, nusiminu, kuomet su manimi dalinasi bloga patirtimi su mano tautiečiais. Prisipažinsiu, kad prieš pusmetį rimtai svarsčiau galimybę grįžti į Lietuvą, tačiau nusprendžiau likti Prancūzijoje. Ir džiaugiuosi, nes neseniai žiniasklaidoje aptarti įvykiai parodė, kad sprendimas buvo teisingas – tokioje šalyje gyventi nenoriu, nors tai ir mano gimtinė.

Daug buvo ir vis dar yra kalbama ir kritikuojama Verygos inicijuojama Lietuvos blaivinimo politika, pagrindiniu kontra-argumentu imant teiginį, kad ne per draudimus, o kažkaip vat kitaip reikėtų. Nesakysiu savo nuomonės šia tema, nes šis postas yra ne apie tai. Esmė tame, kad daug kritikos dabartinė valdžia susilaukė už įvestus draudimus, žmonės piktinasi, kad kas gi čia vyksta, kas per draudimais paremtas šalies valdymas. Skaitant straipsnius susidarė įspūdis, kad viskas tik griežtėja.

Tačiau pastarųjų savaičių įvykiai ir pavyzdžiai parodė, kad toli gražu neturim kontrolės suvaldyti praktiškai jokiems kitiems dalykams apart alkoholio pardavimo rugsėjo pirmąją. Pasirodo, jeigu nori, galima mėtyti žiurknuodžius kur tik širdis geidžia, nes jokios teisinės atsakomybės už tokius veiksmus nėra. Galima, jei toks tavo verslas, pasinaudoti G taško reklama ir kviesti užsieniečius paieškoti G taško, pirmiesiems turistams iš Anglijos ir Vokietijos siūlant nuolaidas sekso reikmenų parduotuvėse. Nes mes progresyvūs, mes ne kokie davatkos. Svarbiausia nepamiršti nepritariančius tavo nuomonei išvadinti neišsilavinusiais provincialais, nes gi Lietuvoje galimos tik dvi nuomonės, o tiems, kuriems sunku galvoti sava galva, tai visuomet yra greitai įbrukama „teisinga“ nuomonė, pasitaškant purvais ant mąstančių ne taip kaip užsakovui reikia.

Galima ir daug kitų dalykų Lietuvoje. Paskutinis įvykis parodęs, kiek daug galima be absoliučiai jokių neigiamų pasekmių, yra prieš savaitę įvykęs išpuolis prieš tautinės mažumos atstovus, kurie laisvoje šalyje gyvendami nusprendė ateiti į bažnyčią švęsti religinės šventės. Mane šis įvykis labai sukrėtė, nes parodė labai daug blogybių, kurių yra mano gimtinėje. Kadangi mintys šia tema puolė jau visą savaitę, parašysiu jas papunkčiui.

  1. Aš nesu davatka, nesu religinga, nelaikau savęs katalike, į bažnyčią nevaikštau jau daug metų. Tai mano pasirinkimas, nes esu laisvas žmogus ir galiu rinktis, kuo noriu tikėti. Tai mano asmeninis reikalas kaip ir kiekvieno tą dieną atėjusio į Turgelių bažnyčią. Man labai liūdna ir skaudu, kad tie tikintieji (dauguma senoliai) tapo susireikšminusių ir neišprususių vandalų pajuokos objektu. Pasakęs, kad neva gerbiantis pasirinkimo laisvę E. Vėlyvis išvadino visus mąstančius ne taip kaip jis pagiringais veidmainiais. Išsakyti savo nuomonę yra daug būdų – lai jis kuria filmus, rašo straipsnius, stato spektaklius ar rengia akcijas ten, kur yra susitarta. Taip jau yra – nori rengti renginį, protesto akciją, projektą ar bet ką kitą, susitari ir tai darai. Tie, kas pritaria, ateis, tiems kam įdomu, pasižiūrės.
  2. Šio išpuolio sumanytojai ir vykdytojai atvirai prisipažino negebantys suvokti, kur ir ką galima daryti, nes, matai, niekur neparašyta. Na, dar nemačiau, kad ant prekybos centro durų būtų įspėjamasis ženklas „viduje šikti negalima“, tačiau kažkaip visi susivokia, kad tai nepriimtina. Ligoninių nepuošia užrašai „ant čia esančių nespjaudykite“, bet kol kas, ačiū Dievui, irgi lyg ir daeina, kad nedera. Ant prezidentūros sienos nekaba lentelė „čia ne viešasis tualetas“, tačiau nesusivokę užsienio svečiai buvo nubausti, nes įstatymų nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Jeigu mūsų menininkams kyla problemų susivokti patiems, kas galima ir ko ne, tai gal LMTA, VDA ar kitos menininkų kalvės galėtų įvesti privalomąjį kursą, supažindinantį kaip dera ir kaip nedera elgtis visuomenėje?
  3. E. Vėlyvis neišdrįsęs sudalyvauti diskusijoje vėliau parašė arogancija ir pykčiu pritvinkusį paaiškinimą, kuriame visu gražumu parodė ne tik savo neraštingumo lygį ir dvasingumo stoką, bet dar ir išsidergė ant politiko, kuris kaip viešas asmuo turi teisę pasisakyti jam aktualiu klausimu. Išleidęs įtūžį, išvadinęs visus veidmainiais, pats pasisakė, kad jam, matai, ne lygis mokėti už reklamą, tad jam smagu, kaip šitas akibrokštas jam atneš pinigų. Pamiršęs, kad yra ir kitokių meno išraiškos formų, Vėlyvis, matyt dėl talento stokos, griebiasi pigiausių, pastangų nereikalaujančių priemonių. Paminėsiu, kad prieš tai buvę neoriginalūs darbai, paremti Tarantino stiliaus copy-paste‘u lietuviškame kontekste, jis niekad nebandė taikyti į aukštesnį lygį – jis temoka keiktis, atkartoti asocialių visuomenės narių gyvenimą ir, kadangi tai dažnai yra komiška, primityviu būdu kalti pinigus.
  4. Šitiek pastangų kovoti su patyčiomis, tolerancijos kitokiam nei aš stoka, per vieną dieną nuėjo veltui. Pasirodo, jei pasivadini save menininku, tau galima viskas, absoliučiai jokie įstatymai tau negalioja. Nesuprantu, kodėl vis dar nėra jokios reakcijos iš teisėsaugos – marihuana visai neseniai tapo dar labiau kriminalizuota, tačiau jeigu apsirengi kunigo sutana ir ateini į lenkų bažnyčią, tai gali dalinti kitiems, kas tik šauna į galvą? Visai nesvarbu ar tai buvo tikri džointai ar ne – vien pats faktas, kad buvo dalinamos galimai toksinės medžiagos, o ir dar yra filmuota medžiaga, įrodanti šiuos veiksmus, dėl nesuprantamų priežasčių teisėsaugos nesudomino. Tai kaip čia gaunas – įstatymai yra taikomi tik kai kuriems? Kas vyksta tabore ir ką daro Vėlyvis yra už įstatymų ribų?
  5. Lietuviai, atėjus krikščionybei turėjo atsisakyti savo tikėjimo, nes jis nesutapo su bažnyčios, tuometinės galios institucijos, politika. Sovietmečiu norintys eiti melstis buvo persekiojami sovietų valdžios. Man, kaip lietuvei, atrodo, kad mes pagaliau esame laisvi pasirinkti patys ir ne Vėlyviui spręsti, kas yra pagirios ir kuris Dievas mirė. Dar kartą pakartosiu – tegul šias temas diskutuoja savo filmuose, o ne tautinės mažumos bažnyčioje religinės šventės metu. Tikėkimės, kad Lenkija niekaip nesureaguos į šį akibrokštą ir į faktą, kad mūsų teisėsaugai atrodo normalu nieko su filmuota medžiaga nedaryti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų ėję į stačiatikių bažnyčią, sinagogą, mečetę ar dar kitur, pasekmės būtų buvusios valstybiniu mastu. Kodėl nuo chuliganų neginamas katalikų išpažįstamas tikėjimas?
  6. O dabar pats svarbiausias dalykas, dėl kurio turbūt man ir yra taip skaudu ir baisu, kad tokie dalykai vyksta. Jau daugiau nei metai gydausi sunkią depresiją. Lietuvos savižudybių skaičius, rodo ne ką kitą, o kad yra didelė problema būtent su šia baisia liga, kuri negydoma baigiasi savižudybe. Kuo tai susiję? Ogi tuo, kad religija labai daugeliu atvejų padeda žmonėms, sergantiems šia liga. Nors aš pati praktikuoju kitus būdus sau padėti, bet man yra absoliučiai nepriimtinas tyčiojimasis iš tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių ieško paguodos religijoje. Suprantu, kad E. Vėlyvis nėra apsišvietęs šioje srityje, kaip ir daugelis iš mūsų, tačiau už tai ir noriu pasakyti, kad žmonės eina į bažnyčią ne tik dėl apsimestinio dvasingumo, politinių balų, iš įpročio ar bukumo – yra žmonių, kurie ten randa paguodą, ramstį, pagalbą, kai to reikia. Todėl yra labai ir netgi labai svarbu leisti žmonėms nebijoti pasirinkti, kokiu tik + ėjimo keliuku eiti. Žinau, kad yra tokių, kuriems būtent religija padėjo ištrūkti iš tamsių šios ligos gniaužtų.

Neleiskime menininkais pasivadinusiems vandalams tyčiotis iš to, ko jie negeba suprasti. Jeigu esame sąmoningi piliečiai, kuriems svarbu, kad Lietuva būtų progresyvi šalis, eikime keliu, kuris padeda priimti ir suprasti kitokius nei esu aš, aukime neremdami asocialaus „meno“. Tikiuosi, kad bent ko išmokome iš Ten Walls istorijos, reaguokime, atmesdami tuos, kurie verda pykčiu kitokiems nei jie. Tikiuosi, kad Vėlyvis sužinos, kad yra ne tik reklama, bet ir antireklama ir kad nieko gero haliavai nebūna. Aš tikiu karma, abraomiškosios religijos moko, kad Dievas atlygina, senovės lietuviai sakė, kad kaip šauksi, taip ir atsilieps. Nežiūrėsiu ir neremsiu absoliučiai jokios Vėlyvio produkcijos, kadangi man gėda, kad jis taip chamiškai save laiko aukščiau už visus kitus.

Leave a Reply